Gimdos kaklelio vėžys

Vėžio liga kartais pasikartoja toje pačioje vietoje arba atsiranda metastazių kituose organuose. Gimdos kaklelio vėžio gydymo šalutiniai poveikiai gali išryškėti ir prabėgus keleriems metams po gydymo. Todėl moterys, kurios buvo gydytos nuo ikivėžinių ligų ar gimdos kaklelio vėžio, turi būti nuolat stebimos, t. y. reguliariai tikrinamos – tam tikrais laiko tarpais joms atliekama dubens apčiuopa, PAP testas ir kiti laboratoriniai tyrimai.

Po gydymo pacientes stebi šeimos gydytojai, bendradarbiaudami su ginekologais bei onkologais. Pirmaisiais metais po gimdos kaklelio vėžio gydymo tikrintis rekomenduojama kas 3 mėnesius, antraisiais kas 4, kitus tejus metus kas 6 mėnesius. Po 5 metų tikrintis reiktų 1 kartą per metus. Atsiradus sveikatos problemų, pacientės turėtų apsilankyti pas gydytoją nedelsdamos.

Ką žada ateitis

Moterų, sergančių ikivėžinėmis ligomis ar ankstyvųjų stadijų gimdos kaklelio vėžiu, perspektyvos geros – beveik visos jos gali būti pagydytos. Mokslininkai ieško naujų efektyvesnių būdų gydyti invazinį gimdos kaklelio vėžį.

Natūralu, kad pacientės ir jų šeimos susirūpinusios dėl ateities. Kai kurios pacientės apie savo galimybes pasveikti sprendžia remdamosi statistika. Tačiau svarbu žinoti, jog statistika – tai vidurkis, išvestas iš didelio skaičiaus pacientų gydymo rezultatų. Ji negali apibrėžti atskiros moters ligos prognozės, nes nėra dviejų vienodų pacienčių – gydymas ir atsakas į jį kiekvienu atveju vis kitoks. Todėl apie realias pasveikimo galimybes (prognozę) gali spręsti tik gydytojas, kuris gydo pacientę ir žino jos ligos istoriją.

Nors dauguma moterų, sergančių gimdos kaklelio vėžiu, pasveiksta visiškai, gydytojai neretai vartoja terminus „išgyvenamumas’’ (gyvenimo trukmė po gydymo) arba ,,remisija’’ (ligos požymių nebuvimas), nes liga gali atsinaujinti. Naviko atsinaujinimas, kaip minėta, vadinamas recidyvu.