Gerklų vėžys

Kam reikalingos gerklos, paaiškėjo tik 1741 metais. Mokslininkas Antonijus Ferrein įrodė, kad gerklos – tai organas būtinas tam, kad žmogus galėtų kalbėti.

Gerklos yra viršutinioji kvėpavimo sistemos dalis – per burną ar nosį įkvėptas oras per gerklas patenka į trachėją ir plaučius. Palyginti su kitomis kvėpavimo sistemos dalimis, gerklų sandara labai sudėtinga. Tai kaklo priekinėje dalyje esantis 3,5–4,5 cm ilgio vamzdelis, kurio graučius sudaro 6 gerklų kremzlės. Gerklų kremzlės tarpusavy sujungtos raiščiais ir sąnariais. Tarp kremzlių yra raumenys, kurie jas judina viena kitos atžvilgiu.

Iš vidaus gerklų sienelės išklotos gleivine. Gerklų spindyje yra 2 balso stygos, tarp kurių yra siauras balso plyšys – pro jį oras patenka į plaučius ir iškvepiamas iš jų. Garsas susidaro virpant balso stygoms. Jas virpina iškvepiamas iš plaučių oras. Iškvepiamas oras sutinka balso stygų pasipriešinimą ir yra stumiamas pro, palyginti, siaurą balso plyšį – tuo metu ir susidaro garso banga. Garsų visuma, susidariusi gerklose, gerklaryklėje, burnos ertmėje, vadinama balsu. Virš gerklų ir balso plyšio yra viena iš gerklų kremzlių – antgerklis. Ryjant maisto kąsnį, gerklos pakyla aukštyn, balso stygos susiglaudžia, antgerklis palinksta atgal uždengdamas balso plyšį – kąsnis keliauja stemple į skrandį, nepakliūdamas į kvėpavimo takus.

Gerklos yra labai svarbus kalbėjimo organas, todėl jų netekus, žmogui iškyla fizinių, psichologinių ir socialinių problemų.